Paskutiniai mėlynių pasispardymai…
Čia slepiasi mano vaikystės skonis. Tas kurio tiksliai nepameni, bet žinai, jog jis buvo nuostabus. Iki šiol pamenu tą jausmą, o ne patį skonį. Pamenu, kai pririnkome stiklainį mėlynių (o aš tikrai ne ta, kuriai uogavimas prie širdies) ir grįžome virti šios sriubos. Ji vardino ingredientus. Paklausiau, kas yra krakmolas. Ištiesė dubenėlį. Pasakiau, jog labai panašu į sodą, ji sukikeno sakydama na gal truputį.
Ten buvo soda. Ir ji atsidūrė sriuboje vietoj krakmolo.
Šį pisiminimą nešiojuos savyje nuo 6-erių. Kaskart pažvelgus į krakmolą iškyla.
O vakar žvelgdama į kiemu basomis lakstančią savo mergaitę nusprendžiau, jog jau metas pamėginti. Ir pirmą kartą išdrįsau išvirti šią sriubą.
Gal tiksliai vaikystės skonio neatkūriau, bet esmė juk ne tame?
[penci_recipe]
