Savo socialiniuose puslapiuose jau ne vieną kartą pasakojau, koks didis atradimas man buvo Lauknešėliai iš sūrininkų namų. Kadangi mes vartojame tik ožkos pieno produktus (kartais dar pietų šalių karvių pieno sūrius, tokius kaip Burrata arba Parmigiano), man lietuviškų gamintojų ožkų sūriai tapo didžiausiu gegužės atradimu.
Kol kas iš ragautų nenugalimas favoritas „Kaprizas”. Be galo primena prancūziškus smirdančius sūrius, kurie pabuvę kambario temperatūroje pradeda tekėti.. Šitas, žinokit irgi, plaukia, tįsta .. nu skanu iki negalėjimo.
Anyways, dar ne viską mes ten išragavome, bet manau vasarai įpusėjus papildysiu šią apžvalgėlę.
O dabar prie reikalo. Tai vat iš to didžiulio džiaugsmo darydama pirmą užsakymą neapsižiūrėjau ir užsisakiau du litrus nepasterizuoto ožkų pieno, kurio galiojimas 1 para.
Šiaip ožkų pieną mes vartojame nuolat.
Nika nuo papo nulipus iškart perėjo prie kaimiškos ožkos, o aš drauge :)) Na mano tas pieno gėrimas apsiriboja vienu kitu kapučino puodeliu, bet jau su karvės ar augaliniu pienu gerti negaliu.
Tad stoviu aš su tais dviem litrais ir medituoju. Ir prisiminiau knygoje Natūralus rauginimas mėgintą „receptą”, kuris man nepavyko ir turėjau teorija, jog nepavyko būtent dėl to, jog naudojau pasterizuotą pieną.
Naminis jogurtas skystesnis nei tas, kokį galima įsigyti parduotuvėse, o jo tekstūra labiau… gleivėta? Skamba nelabai skaniai, bet na taip jau yra. Panašus į slaimą😅
Tačiau jo skonis – fantastiškas ir tirkai verta to nediduko vargelio.
[penci_recipe]
2 komentarai
Labai naudingas tekstukas, labai patiko.
Džiaugiuos, jog buvo naudingas :)